O tušinukai man tikrai rūpi, na bent jau jų kažkodėl gaila. Žinoma, ne visų, bet tik tų, kurie man kažką reiškia. Šią savaitę pamečiau 2 daiktus: vienas jų buvo tušinukas, jau treti metai įspraustas į mano ranką, dažnai mėgstantis pažaisti tarp mano pirštų, ypač per nuobodžias paskaitas. Kartą jau buvau jį pametęs. Tada iškart nusipirkau naują, tokį patį. Pasisekė, nes pagriebiau paskutinį, gulėjusį vitrinoje. Dar reikėtų paminėti, kad namie turiu antrą tokį patį – atsarginį, tad viso jau esu turėjęs tris tokius pačius tušinukus. Galvojau, kad reikės pirkti (jau tam ruošiausi) ketvirtąjį, bet nepraradau vilties ir tikėjau jį dar surasti. Ir ką jūs manote? Tikėjimo galia beribė. Buvau laimingas, kai eidamas į paskaitą, aptikau jį striukės kišenėje krūtinės aukštyje. Iš tos laimės pusę kelio iki universiteto nešiausi jį rankoje, bet vėliau pagalvojau, kad saugiau jam bus užtrauktame krepšyje, o ir rankai šilčiau, kai ji kišenėje. Be to mano laimė tuo metu niekam nerūpėjo: pasidžiaugiau, pasivaipiau ir ėjau toliau, nors jau nebebuvau toks pat, koks išėjau.
Taigi, mano kūryboje dabar tikrai ne pats geriausias metas. Bent jau neeiliavime. Nežinau kodėl, bet nepavyksta. Gal per gerai jaučiuosi (o gal kaip tik per blogai), kad nebegaliu rašyti ir taip save išreikšti (kažkodėl tikiu (nors manau, kad klystu), jog raštu bendrauti sekasi geriau nei žodžiu). Dar gali būti, kad kažkur tyčia (ar netyčia) uždariau sklendę ir dabar eilės negali ištrūkti lauk. Įsivaizduoju, jos dabar turėtų jaustis kaip laivo įgula, įstrigusi kajutėje, į kurią veržiasi vanduo, o durys užsikirtę. Nepavydėtina padėtis. Aš jus išgelbėsiu! Negaliu joms leisti nuskęsti, aš – laivo kapitonas, o jos – mano įgula: nuostabi ir mylima. Gal mano laivas šiuo metu ir nėra pats geriausias (tai laikina), bet aš su jumis visa esybe, nes tik jūs drįstat klaidžioti po tamsiausias ir šiurpiausias mano laivo kajutes, o jose pabuvoję, liekate ištikimos man. Dėl to aš jus myliu, mano brangiausiosios.
Nejaugi tu vis dar čia ir skaitai šiuos mano rašinius? Pasisekė (nors nežinau), nebedaug liko. Nesitikiu, kad pulsi skaityti visko iš naujo ar ką nors apskritai iš šio teksto suprasi (nes jis gana stiprus kratinys), bet taip ir turi būti. Išvis aš nesuprantu, ką žmonės tikisi atrasti kitų tekstuose ir ko ten ieško. Skiria savo laiką kažkam, kai tuo metu galėtų gyventi? O gal jie jau gyvena, o gal bėga nuo gyvenimo?
Rašau, pradėjau rašyti, nors niekada nesitikėjau tą darysiąs; skaitau, bandau skaityti, nors niekada to kaip ir nemėgau (esu išrankus skaitytojas arba truputį tinginys, arba dar kas kita). Ei, daugiau nebevardysiu, nors ir galėčiau  - nėra reikalo. Ką norėjau šiame sujauktame tekste pasakyti, tą manau padariau. Esu laimingas, nes galiu gyventi. Vis dar mokausi, bet tikiu sėkme. Esu laimingas, nes verkiu žiūrėdamas į nevilties rankas, esu laimingas, nes žinau, ši neviltis mana. Tikiu, išauš diena, kai džiaugsiuosi šviesa. Sudėtinga, kad ji be perstojo šviestų – jai irgi reikia pailsėti. Tik jos poilsio metu žmogui būna sunku. Už tai, kad netrūktų Visatoje šviesos. Kad ir kokia ji atrodytų yra tuščia ir tamsi, bet nebijokime nukreipti akių ryškių šviesulių link. Nepamirškit, kad plika akimi žiūrėti į Saulę kenksminga sveikatai, bet žvilgnis į naktinį žvaigždėtą dangų nepakenks. O jeigu dar turėsit žiūronus, teleskopą ar kitą prietaisą pagerinti savo regai, bus dar geriau ir gražiau. Žinoma, šviesų galima rasti bet kur aplink mus, tik nebijokime ieškoti!