Kai kyla paukščiai skrydžiui tolyn
Ir medžiai degina seną drabužį,
Vėl lenda į Žemę jų šaknys gilyn,
O vėjas išlieja sukauptą įtūžį.

Ruduo... Sulyginęs naktį ir dieną
Jis plėšo viltingai rašytus lapus.
Įveikęs priešą ir draugą nevieną
Gundo vasarą grįžt pas jį iš anapus.

Ji sėlina tyliai blausia mėnesiena
Įsikibusi šaltą rudenio ranką, basa...
Pirštai sminga į silpstančią dieną
Ir pravirksta skaidria sidabro rasa,

Kai bučiuoja šlapią rudenio ranką,
Nes pametė garbę, vardą ir turtą.
Išmaldos grūdą kryžkelėj renka
Ir keikia pasaulį be proto sukurtą.

Bet rudens negraudina tyli rauda.
Jis sudraskė rašytus pavasarį laiškus.
Numetęs vekselį, giriasi savo nauda –
Jo verdiktas mirštančiai vasarai aiškus.