Kai išjungi visas šviesas ir palendi po šilta kaldra, kai palengva širdis sueina į laikrodžio taktą, kažkas tyliai atidaro duris. Dusliais žingsniais prisigretina prie lovos. Nejuntamai atsigula šalia, apsikabina, tarsi susilieja su tavo oda. Kažkas nežinomo, baugaus.  Tas kažkas glosto plaukus suleisdamas nagus... Tas kažkas priverčia užmigti sugniaužtais delnais. Sapnuose priverčia atsisėsti tolimiausioje kino teatro eilėje. Savo ilgais kaulėtais pirštais glosto pečius ir liepia žiūrėti filmą. Nespalvotą, be garso be titrų. Tame filme ilgas kelias iki savęs, ilgas painus - su veidais, kurie kažkada labai daug reiškė. Su žvilgsniais, kurie vis dar skaudina. Darbais, kurie liko neįvertinti. Žmonėmis, kurie išėjo neatsisveikinę...

Geros emocijos kine prasukamos, tik protarpiais spėji užfiksuoti, kad kažkada buvo gera. Buvo tiesiog gera gyventi.

Ir tie kaulėti pirštai taip stipriai suspaudžia, kad iš baimės prabundi.

Akys žiūri į vieną tašką ir norisi verkti. Nes atsikeli vienas. Net tie košmariški praeities vaizdiniai sapnuose  taip neskaudina širdies, kaip vienatvė.
Jausmas, kad esi vienas.
Nors aplink judėjimas, ūžesys, tilus virdulio virimas. Garsas kai vanduo atsimuša į puodelio dugną, kvapas garų... bet - nesuteikia vidinės šilumos.

Nesuteikia saugumo jausmo. Tarsi tiesiog kažkas netyčia tai padarė, o tu neturėdamas teisės tai išgirdai.

Ir neturėdamas teisės kažkam pasakei LABAS RYTAS.
Sekundės greitumu pašokai iš lovos ir nubėgai į virtuvę.
Bet ten gi nieko nėra!

Tik pradarytas senas langas ir seniai išsigaravęs,
kažkada su kažkuo gertas,
rytinės šalnos  aromatas...