Vis tyliau ir tyliau tiksi senasis laikrodis, o kartais visai jo neišgirstu. Nežinia iš kur į ausis įsilieja  muzika, dažniau panaši į žiogų svirpimą. Ir neateina į galvą supratimas, kad muzikuoja ne jie. O ir senasis laikrodis tiksi nė kiek  neprasčiau – tai jau, matyt, šioks toks triukšmelis į ausis atplaukia iš smegenų, slopindamas gamtos garsus ar darbo mechaninį triukšmą. Tačiau atmintis dar nepasiduoda, bet jai irgi svarbesni tie dalykai, kurie nutolinti į praeitį.
     - Vidini, greit vėl Visi Šventieji.
     - Dzieduli, jį reikia šaukti net garsiau negu tave, - atsiliepė Šventoji.  
     - Tikrai? Norėjau pasakyti, kad greit jau ketveri metai, kai nupiešiau Astę.
     - Pasiilgai?
     - Labai.
     - Tai gerai. Būtent dėl to labai tikiu, kad ji sugrįš, nes taip šaukiama, kad ir kur bebūtų, girdi ji. Kad ir Anapilyje.
     Pažiūrėjau jos pusėn ir nežinojau, ką pasakyti. Pradžioje todėl, kad atrodė, jog pasakyta negailestingai, žiauriai, akiplėšiškai. Juolab,  kad  dar iki Visų Šventųjų  - kaip ir Vėlinių - reikia palaukti. Tačiau netrukus paveikslas pasikeitė. Tai neabejotinai todėl, kad prisimenu, jog būtent prieš ketverius metus Visų Šventųjų dieną mūsų draugėje pasirodė ne tik Astė, bet ir ji, Harker - jauna, graži, miela, mokanti žiūrėti žmogui į akis, o pamačiusi, kad jam skauda, apglostyti geru žodžiu. Niekas nežinojom kas ji, iš kur, bet po minutės, kitos pirmasis ją apkabino Besparnis angelas, kažkokiu būdu suvokęs, kad viešnia labai neprasta poetė.
     - Na prisipažink. Negi aš, angelas, galėčiau suklysti,- prašė, ragino į atvirumą Besparnis. Ir tuomet Harker padeklamavo eilėraštį „atsiprašau“:

nestabdyk šaltinio,
tegu srūva pirštais,
tegu gaudo šviesą
trykštančiais purslais.
nestabdyk šaltinio,
delnus tik
suvilgyk... ir nuplauk
raudonį... jau nebus
kitaip...

   Regis, tik tiek ir teišgirdau, tik pirmą posmą arba dalį, nes sutrikdė vienas po kito tekste išgirsti daugtaškiai, kuriuose pajaučiau užkoduotą kažkokią žinią arba bent nuojautą, kuri po truputį turėjusi išaugti į žinojimą. Mačiau, kaip Besparnis angelas, apkabino Harker sparnais, kas irgi teikė įspūdį - Besparnis, o iš tikrųjų geba ir kitą paskraidinti po dangų. O va dabar man net panūsta atsiminti, ką jis jai kalbėjęs prieš ketverius metus.
     - Ne tik jai. Visai žaliai publikai liudijo kad, girdi“: „Man patiko šis debiutas nuo pirmos iki paskutinės eilutės, kažkokį užtaisėlį savyje turi“, - priminė Besparnio angelo žodžius tyliai lyg šešėlis atėjęs Vidinis.
     - Ir tu čia?
     - Šaukei gi, - atsakė. Jautėsi, jog jam pačiam parūpo, jog pašnekesys neužgestų. Reikėjo bent šitaip  skaudžiai prisipažinti, kad dar iki labai netolimo laiko mudu nežinojome, kokia lemtis ištiko Harker. Bet dabar, kai žinom, irgi nesinori taip išrėkti:  ji jau Ten, Anapilyje. Lengviau ir gal net prasmingiau sakyti kitus žodžius, būtent - nei Vidinis, nei aš, nei visas karietos  ekipažas tavo, Harker, laidotuvėse nebuvome. Vis esame su tavimi kaip vienos draugės žmogumi ir todėl prašome paklusti jos supratimams. Bet kad taip būtų, laikas tempė atgal, kur kaip lyrikė Visų Šventųjų dieną debiutavo Harker. Ir vaizdas toks aiškus, ryškus, kad vargu ar jį galėtų pranokti televizorių ekranai. Štai Besparnis angelas sako Harker „ ačiū“ už jos poetinį debiutą, o jos perskaitytą eilėraštį „atsiprašau“ deda į skrynutę, kur sukrautos jo brangenybės. Debiutantė irgi:
      - Ačiū. Labai nuoširdžiai. Taip, tai mano debiutas. – O pažvelgusi į dangų: - Mielasis, ar girdi? Sakau: „ačiū“.
      O iš ten:
      - Harker, Harker...
      - Betgi tai Golius! - nustembu. - Negi pažįstami?
      Vėliau Harker parašė:
     „Šklėrius žinau puikiai, ten mėlyniaudavom, Kai buvau moksleivė, su tėvais važiuodavom nuolat. Gražūs miškai“.
     „ Negi ir varnas Golius nežinojo, kas taip greitai atsitiko po jos poetinio debiuto“, - dingtelėjo,  bet į atminties paviršių išslydo kitas Harker užrašas: „Mano amžiną atilsį Močiutė kilus iš Merkinės, Česukų kaimo. Marcinkonys visai netoli nuo ten. Iš mamos pusės giminės  -iš Pivašiūnų, taigi esu džūkelė dzūkelė ir tuo labai džiaugiuosi“
     -Aš irgi, - pusbalsiu pakrutinau lūpomis, bet šįkart buvo labai akivaizdu, kad atsiminimai  iš pirmojo susitikimo su Harker buvo reikšmingesni. Jie nušvito, išgiedrėjo ir atrodė būtent kaip Tada, kai gerus žodžius debiutantei kalbėjo ne vienas žaliažolis, tačiau asmeniškai man lig šiol pranašiškai atrodo Dangūs dviejų žodžių kalba. O ji tokia:
    - Sužavėta...  idealu.
    Laikas neištrynė įsitikinimo, kad Dangūs šio susitikimo laukė bent iš vakaro. Būtent tų metų Visų Šventųjų išvakarėse gavome jos eilėraštį „Gaila“. Ir štai dabar galvoju, kad  būtent ji pirmoji pabandė – ir gal net suvokė  - gal nesąmoningai, gal poetinio instinkto galia  daugtaškių prasmę, kuriuos išgirdome Harker debiutiniame eilėraštyje: „atsiprašau“. Štai Dangūs eilėraščio „Gaila“ pirmosios trys eilutės.

Šviesoje išbarstyti daugtaškiai
išdavė žadėtąją viltį.
Saulė krito tiesiai į tavo širdį.

O pabaigoje:

Šviesa saulę
paliko – – –

    Bet tai būtų nusikaltimas, jeigu atskirai paakcentavęs kas man labai reikalinga, tuoj pat neatversčiau eilėraščio „Gaila“ viso teksto. Jaučiu, kad  net privalau tai padaryti, jeigu tikiuosi, kad „Astės novelės“ po ketverių metų jau gali prakalbinti net ir kitokiais supratimais. Ir taip:


Šviesoje išbarstyti daugtaškiai
išdavė žadėtąją viltį.
Saulė krito tiesiai į tavo širdį.
Gaila, juk vėjas nemoka
taip švelniai – – –

Besielis ruduo
lapais apsnigo,

sulūžo sparnai
tik plunksnos rankoje...

Šviesa saulę
paliko – – –
     ( „Gaila“)

     - O! aš  jos net vardo nežinojau. Harker ir Harker!... Nors verk iš  sarmatos, - neiškenčiu,  tiesiu taikymu žvelgdamas Vidiniui į akis.
     - Tegu už mus lietukas paverks, o mudu... ir gal ne tik  mudu, - pradėjo kalbėti ištikimasis bičiulis, bet tuoj nutilęs, atėjo prie etažerės, atsisėdo greta Šventosios, mirksinčios keliomis ugnelėmis. „Kaip žvakutės“, - pagalvojau, netrukdydamas tylos ir žinodamas, kad ji labai reikalinga.
     O! kiek daug nežinios būta to Harker eilėraščio daugtaškiuose.
     Būta? O dabar? Ir ar tik to jos eilėraščio daugtaškiuose?