Ji sėdėjo ant suoliuko ir šukavosi plaukus. Praeinantys pro šalį galėjo matyti auksinio rudens atspindžius jos lūpų kampučiuose. Jos šalis plakėsi vėjyje... Galvoje ji tyliai kūrė scenarijų „kas, jeigu“. Kas, jeigu viskas štai taip – imtų ir pranyktų, į nežinią, į dešinę, į kairę, lyg sulįstu į save ir, paneigus visus fizikinius dėsnius, imtų ir pradingtų?.. Galvoje jai šmėžavo šimtai personažų, prieš akis judėjo to šimto lūpos, žodžiai pynėsi tarpusavyje ir viskas chaotiškais smėlio sukūriais pynėsi jai po kojomis... Ir viską taip ryškiai, taip aiškiai matė priešais save – tūkstančio kojų žymes ant asfalto, pakeltas rankas, melodijas, ritmą, žodžius... Viskas joje liejosi, akys nervingai blaškėsi lyg uždaryti drugiai stiklainyje, kuriame kadaise ji laikė žiupsnelį neapykantos... Iš lėto ji mirė, kankinosi, rėkė nesavu balsu, bet viskas, ką praeinantys pro šalį galėjo matyti, tebuvo ji, sėdinti ant suoliuko ir ramiai leidžianti rankas žemyn per banguojančius plaukus. Ir atrodė, kad šukuoja ji ne plaukus, o priešais stovinčio gluosnio šakas.