Aistros slėpiniai
Sustiprėjusi žemės trauka medžių triūsą suplėšė į skiautes,
Aukso, vario lakštus išvoliojo įtūžus purve.
Tie, kas ilgis erdvės, priversti tolių tolin keliauti,
Tie, kas moka kentėt, išsislapsto juodam vakare.
Ilgalaikė audringa veikla susiraitė į rievę, į grūdą,
O besapnė mirtis tyko bailiui užspausti akis.
Nebeklaust patogiau, ar pabusi ramiai užusnūdęs,
Kai pakirdęs vanduo kitą gyvastį augti aižys.
Patylėt patogiau, kai dangus nusileidžia ant žemės,
Išvarpytas skrajūnų graudingų klyksmų.
Išdidžiai iškentėk prasidėjusią kančią rudenę,
Nes ruošiuosi ir aš iškentėti ją oriai kartu.
Nes aistros slėpiniai atminty dar visai neužplėko,
Nereikės jų prikelt ilgesingam ilgam vakare.
Verpetuoja sula mūsų tvinksniuos nedrąsiai iš lėto.
Noriu būti gera – nei aikštinga anei įkyria.
Noriu jaust per raukšles andainykštį glamonių aksomą,
Pasikviest ant peties bučinių – šilkasaprnių drugių.
Už vilties minutes nurašytos ir klaidos, ir skolos.
Štai kodėl prie tavęs tik bešvintantį dangų regiu.