Švagždėjo kritę lapai glusdami prie kojų.
Nesirinkau krypties, išėjusi į rudenį,
Bet vėl nuklydusi į stotį, jau žinojau,
Jog man seniai maršrutą šį pamiršti būtina.
Dabar tik mintyse išvykstantiems pamojau.

Tuomet, kai nuaidėjo garvežio švilpukas,
Tarsi metus skaičiuodamas vis tolo traukinys,
Maniau, širdis nurims tik bildesiui nutrūkus,
Tačiau nuplovė nerimą išdykėlis šypsnys -
Maršrutams, man dar likusiems, yra „siaurukas“.