Verkia medžiai
Verkia medžiai, aimanuoja:
krenta lapai, geltonuoja
ir nepaisant, kad krapnoja,
klevas viengungis liepsnoja...
Vėjas iškrėtė išdaigą –
už lapus gražuolį maigo,
o lietutis klevą gina,
susirask, neva, merginą:
-- Štai toliau pušis spygliuota,
nieko dar nesuviliuota...
Bet praskrisdamas pro daržą,
šis kabinasi prie beržo.
Na o beržas šimtametis,
nors ir buvo pasimetęs,
vienąsyk tik sulingavo --
vėją šakomis pagavo.
Ir staiga aprimo ruonis
ir stebuklą matė žmonės:
nors iš anksto ir sukčiavo,
vėjas beržą pabučiavo!
Žilas beržas jį paleido
ir sulaukė miško aido:
štai šakas aukštyn kiloja --
iki šiol jam medžiai ploja...