.                                                 Viena panelė rašo bloge:
                                                        Vis tiek aš pasidulkinsiu ant stogo.
                                                        O jei dar lytų!

...Naktį
Kai mums važiavo stogai
Stogai
Po dulkiančiu
Dulkėjo po lietumi, o laisve!

O protėviai po lietumi, ne naktį,
Prie kluono kūlė miežius mašina
Ana – dar prieškombaininiais laikais
Dar su talka
Lynoja o vis tiek – kaip dulka
Tėvas grįžtę sukandęs
Pro šiaudus alsuoja leisdamas pėdus
Tik Justas sudulkėjęs dvigubom blakstienom
Žvitrus
Aš:
– Mama, kaip dulka kūlenos, nebegaliu...
Mašina pritilo riaumojus

Čia pat vasara kvepiantis
Tebekvepiantis
Prėslas šieno
Kad nešaukčiau sukandau lūpą
Alsuoju pro riksmą
Skrieju
Laisve gal jau nusileisk
Viskas
Ak, betgi čia prosenelė –

Kaimiečiai provincija nei teatro
Nei smaluoto stogo per lietų dulkančio
Skriejančio važiuojančio nei
Riksmo išpančioto – čia pantis
Tėvuko rankoje
Linguoja
Toli dar nuo 20 pirmo

Šimto kurs nežymiai atlindo kaip...
Nors prėslą kvapų dar rasi ir be Rumšiškių
Be pančio o vis tiek
Po ūsais dantys be grįžtės sukąsti
Ir nei teatro
Baigiau
Įstojau

Išvažiavau