Gausėja drumzlių praeities ir senka ašarų šaltinis -
Kuo benuskaidrinti jausmus ir mintį? Neišmanau, nesumąstau.
Štai plėšriai pievos ramunes išburti laimei nusiskyniau,
Nors jos galėjo džiugint akį ne tiktai man, gal būt ir tau
Ne šimtą metų - dieną, kitą, bet guli nudrėkstos prie tako,
Kurio viltingai stebint vingius seniai išvarvinau akis.
Net laimei stovint prie šalies, nemato jos tas, kas apako,
O tuščios širdys gero žodžio viena kitai nepasakys.
Pasmirsta stovintis vanduo lyg kauptų apmaudą ir pyktį,
Kai išsiveržti nepajėgia už jį sugniaužusių krantų.
Tave nužvelgdama svarstau, kas gi turėtų atsitikti,
Kad nuskaidrėtų mano siela ir kad laimingas būtum tu?
Jaučiu, kad per siaura erdvė, kad regimai per trumpas laikas,
Nebesukaupsiu tokio jausmo, kurio srautai nuneš drumzles.
Turiu labai nedaug vilties (o jos, tik jos labiausiai reikia!),
Kad kažkada ant mano kapo atneši pievos ramunes.