Ruduo

Ruduo, o man gera, nors lapai ir gelsta,
Parausta klevai po nakties.
Ant eglių kabina vorai tinklą balkšvą
Sidabrui sugaut pilnaties.

Na ir kas, nušalnos ir nuauksins man taką
Broliai medžiai, svyruokliai beržai.
Patikėki, suprasiu, ko linki, ką šneka,
Kai grįšiu pro juos jau vėlai.

Dar parskris gegutėlė, dar žadės daugel metų,
Daug pavasarių būti kartu.
Ji kukuos, ir regėsiu, kaip mintys vis neša
Prie jaunystės berželių lieknų.

Ruduo, o man gera, tarsi būčiau išgėręs
Burtus vasaros karštus, saldžius
Ar atėmęs iš vėjo nevystančią gėlę,
Raudonesnę už klevo lapus.
skroblas