rimta pasakaitė
troboje už bažnyčios
gyvena seneliukas
sakytum
toks kaip visi
jei žinotum kiekvieną
bet kad ir savęs nepažįsti
jis mėgsta sėdėti prie kelio
ten toks suolelis
iš gluosnio sukaltas
panašiai kaip jo rankos
būna sunertos
jo pirštai kaip medžiai
per gaisrą kai dega padangės
kai medžiai kamienais juodais
paremia naktį
būna
vakarai pelenais užspringta
kai rožančius tarp jo pirštų
vis sukasi
kaip varnos
varpinėj bažnyčios
vis braižo
ratus
ir
maldos išsenka
seneliukas sėdi
koja ant kojos
padėjęs
tada jis žiūri
į savo sunertas rankas
ir medžiai stiebiasi
į jo akis išauga
varnas išgąsdina
tiltai sakytum tarp
to kas esi
ir ką darai
sėdėdamas ant savo
suoliuko