Pirmadienis
Tenka kristi ir vėl į pirmadienio žiojinčią duobę
Ir žarstyti nagais būtiniausių darbų žarijas.
Išeiginiai šilkai realybės milu apsigobia -
Pamelavo kažkas, kad esi tu ligonis gijąs:
Skauda čia, maudžia ten, sąnariai protestuoja ir gyslos
Atsisako draugaut su stokojančiu džiaugsmo krauju.
Regimai per sunkus ant būties užsiritintas tikslas -
Naujoje dienoje nebeleidžia tau jaustis nauju.
Tartum dvaro svita nepalieka ramybėj pagundos -
Pranašai ne šiaip sau pasirinko klajot dykumoj.
Kol steni, kol rąžais, ir kūnelis, ir mintys nubunda,
O tada jau žara iš tavęs traukia pirmąjį:\"Oi!\"
Spaudi lūpas tvirčiau, kad šeimyna visa nepabustų,
Nesuprastų savi, kiek tarnystei aukoji savęs
Ir su šypsniu žvelgi ne į tai, koks skurdus tavo būstas,
Bet į savo rankas, kurios geba žarstyt žarijas.