Ant medinės lentynos sukaltos negrabiai vinimis
Sėdi tyliai, mąsliu žvilgsniu vis apžvelgia trobą.
Metų patirtys nedrįsta jos paliest ir nedrįs
Tylomis laikas eina, o ties ja ir sustoja.
Šydu pilku plonyčiu papuošti jos plaukai
Jau kadais užmiršta basakojė!
Gniūžtės popieriaus guli atsainiai pastaly
Plunksnos rėžis... Paliesta ji skaudžiai suvaitoja.
Rašalinėj sausra, nors namuos kvepia duona,
Traška pečiuje malkos, sukas musės tinkluos.
Užmiršta, palikta ant sukrypusio sosto
Karalienės o gal..tik pelenės dalia.