Beprasmėm mintim tarsi medis paliegęs mojuoji.
Nebeliko jau nieko, ko taip įnirtingai siekei.
Tik veidas lange... Einu vieškeliu, pinasi kojos,
Kai reikėjo, sakyk, kur tada pasislėpęs buvai?

Naktys vėlei atšalo. Lietūs nuliję rugsėjo,
Glaudžia darganą, vėjai vėl drasko nuo medžių lapus.
Tada kur buvai, kai tavęs mano širdžiai reikėjo?
Jausmai tarsi lapai, kuriuos vėjas atūžęs nupus

Į sustingusią tylą, raudančią rytmečiu miglą,
Be jokių atminimų, be skausmo neliestos vilties.
Šaltinio vanduo man pavargusias kojas suvilgo.
Greit pavasario žydinčio dangūs vėl saule nušvis.

Bejausmiu balsu man dainuoja gyvenimo plynė,
Aš tikiu, viskas keičiasi žemėj, žaliuos vėl žolė.
Ir skirtas tas kelias, kurį mano kojos vis mina,
Vėl jausmais praskaidrės, suvešės prisiglaudęs šalia.