Nežaiski su saule, mažyti, apaksi.
Nežiūrėk į žvaigždes ilgesio naktį.

Pajusi, kaip gelia tyla sidabrinė,
Vienatvė gilesnė už dangišką plynę.

Pamišęs rinksi duženas, trupinius,
Klijuoti bandysi viltimi kupinas.

Nelieski geismingai žaibuojančio žiedo.
Nežadėk Išsaugoki jį nelytėtą.

Pasimelsk už išsaugotą, žodį tarsi –
Liepsnosi kančia ir jusi vien kartį.

Svaigulyje pamesi sveikąjį protą,
Paskui žodį kilsi ir purvą klamposi.

Žodžiais nežaiski, mažyti, prarasi
Pasaulį, kas tikra, taip ir nesuprasi.

Žodį tobulą radęs, kūnas kam klausi? –
Juk tyla iškalbingesnė tuščioj saujoj.

Kaip ji, vasarvidžio margoji plaštakė,
Puolė į saulę, o čia tik lajaus žvakė.

Galvoji: jog žvilgsnis tikresnis anapus? –
Karčią tiesą byloja tylintis kapas.