Palaiminsiu tave dienos skaistybei,
Tegul tie lapai sau nukris.
Ir žais juose paklydę mintys,
Kai buvo žemė taip toli.
Sparnai ne lapai – jie į dangų kelia.
Ruduo nebūna širdyje.
Palaiminki mane, o žeme, meilei –
Tuomet nebus baisi nei vėtra, nei žiema.