Šulinio dugne švieselės mažos spindi,
Bet tai ne žvaigždės, tai tik pinigai,
Tyloj klausais – monetų skundas girdis –
Kam įmetei, kam šalty palikai?

Legendų daug, tiesos gi nieks nežino,
Iš žemės veržėsi kadais skaidrus vanduo,
Dangus ir tas ten ilgesy skandino,
Kai keitė vasarą paniurėlis ruduo.

Nubėgo amžiai, išseko dosnios versmės,
Užgeso veidrodžiai akiduobėj sausoj,
Vien duslų aidą kartoja baugios gelmės,
Jei šūkteli garsiau prie jo tenai, viršuj.

Pagailo vėjui šulinio, prisėjo liepos lapų,
Ir tapo lyg linksmiau dabar pažvelgt tenai,
Žmogaus dosni ranka jam pinigėlį meta -
Nušviski tamsoje akelėmis baltai.