Hologramos
Sietynas laužia šviesą ant sienų apskritimais. Vakaras šaltėja. Tačiau ruduo kaip visada pilnas prabangos - auksiniai lapai. Šitie koridoriai labai nejaukūs, patikėtum, kad negyvenama, jei ne eilėm išsiskleisti skėčiai. Sklando kažkokios dvasios, lempos dažnai įkyriai blykčioja, saulė kartais susitelkia tik viename kampe ties virtuvės durimis tarsi koks didžiulis padaras. Tarsi pati įtampa. Taip ir būna su galvojimu, ką įrašyti į laiškus, kokią prasmę pasėti į kiekvieną raidę. Įeina sesutė pakeisti maišelį. Išugdžiau ją taip, kad neišplepėtų jums – senam rašytojui pernelyg jautria vaizduote, mano gyvenimo būdo, aplinkos. Pasiilgau tik veikti – vaidinti scenoje, repeticijose sukurti vis kitokias personažų eisenas, tarmes, o ne tūnoti savyje. Norėčiau tapti jūsų personažu - angelišku, tyru vaizdiniu, tačiau man leista pasižmonėti kitu – hologramos pavidalu. Nulaužau po vieną dyglius nuo pakeistų rožių. Naujas vardas, išvaizda - viską reikia apšlifuoti vien tik bendravimui su praeiviais. Būdama neįgudusi pokalbiams tiesiog seksiu sukurto charakterio įvestis. Kitaip ir neišnaudosiu jūsų man suteiktos laisvės. Tai toks maištas galbūt... O galbūt savisaugos instinktas. Jūs niekada neatėjote manęs pažiūrėti...
-Kodėl tik mes čia? Visi galėjo ateiti. Kodėl tik mes?- Klausiu Edmundą, tą kurį įpratau vadinti broliu.
-Galbūt jie užsimaskavę ir neieško vienas kito,- mįslingai tarsi išsiduoda žinantis mano tapatybę.
Bet ar jis iš tikro nutuokia, kad Milė – aš, kompiuterinės programos suteiktu kūnu, lieka neįminta. Pro šalį zuja skubantieji. Parke medžių žievės plyšinėja nepaliečiamos. Žolė dar drąsiai žalia be jokių šalnos požymių. Pasilenkiu prie jo šiek tiek bijodama, kad pajaus, jog neturiu šilumos, nei kvėpavimo, kad nedvelkiu žmogumi. Jis nežino, jog mano oda realybėje jau susenusi, o kojos nusilpusios. Negali būti, kad mes po lygiai dalinamės tą patį laiką, aš ir šitas elegantiškas vyras smėliniu paltu. Staigiai papučia vėjas per medžius, lyg mėgindamas apsėsti tuščius kiautus, kritusius kaštonus. Be jokio pojūčio ant odos, regėjimas sutrikdomas užkritusių plaukų. Nebesu įsitikinusi, ar Edmundas nėra tik prisiminimas, jo išvaizda kaip miražas - psichologinė buvusių potyrių išraiška. Jis turėtų kaip ir aš atrodyti vargingiau, labiau nukankintas, reikalaujantis globos.
-Aš tapsiu garsesnis režisierius ir priimsiu savo seserį į pagrindinį vaidmenį, ir tave, ir tuos, kurie nebijo atsiskleisti, - spinduliuoja gėrį.
-Mane pakvietė jūsų sesuo, seniai ją matėte?
Vangiai linktelėjo, suspaudė trumpam lūpas:
-Negaliu jai tyčia rodytis, kol esu toks nevykęs,- lyg norėjo pasakyti „nevykėlis“, bet nepasidavė pralaimėjimui.
Tarsi savo reikalavimus sau pačiai kažkaip įteigčiau ir kitiems – jie siekia susimti, išsitiesti ir mažiau šypsosi.
-Bet jūs galite taip jos daugiau ir nepamatyti.
Juk egzistuoju dabar tik kaip bekūnė idėja. Kaip ir tie žmonės, su kuriais nutraukiau ryšius, egzistuoja mano sąmonėje kaip kaltė. Todėl prisitaikymas darosi apsunkintas. Net idealai, jei juos dar sutikčiau, pasidarytų nebe tokie, prisipildytų apsimestinumo. Gal ir gerai, kad kviestieji neatėjo. Tegu vis dar tikėsiu, kad Edmundas išmokys mane gyventi labiau tiesiogiai – viską jaučiant ir nuoširdžiau. Labiau savarankiškai, ir tuo kilmingųjų būdu. Jisai kilnus it kilmingas, Edeną atveriantis cherubinas. Bet dabar vis tiek pavargstu. Kada gi mes kalbėjome ne tik užuominomis... Tiek jų prisikaupiau, kad jaučiu kraujo skonį, sunku kvėpuoti – dūlo plaučiai.
- Galbūt sendamas žmogus išsišvaisto,- sušvietė jis sodriai it saulė,- grįšiu kada pas ją ramybės ir paguodos.
Taip ir nesuvokiau ar jame egzistuoja tokia pati kaip mano molinga glemė. Ar jis nepažeidžiamas ir nepavargstantis. Eiti atgal nesmagu, nežinant kur dėti akis, kad jos neįsiskverbtų į nepažįstamuosius. Sektum mane paslapčiomis ir atrastum, patikėčiau tau savo išsekintą materiją.
Valgau mandariną skiltelėmis, jam švelniai liečiantis su lūpomis įeina senas žmogelis.
-Kairiojoj palatoj mirė mano motina, galbūt galėčiau palikti gėles jums...Nebespėjau.
-Galit palikti, tik aš neilgam, perpylė kraują, atlieka tyrimus, o ryt namo. Gal nemandagu būtų jums siūlyti pasilikti su manimi,- su malonumu priimu dar vieną vaiduoklį arčiau savęs, lyg pildydama savo gyvybės atsargas.
Ant kedės susirangęs taksas – mano ruda rankinė. Dar vienas beglobis padaras. Kartais norisi tiesiog užčiuopti kito gyvojo pulsą, nusiraminimui. Lytėjimas vienintelis pojūtis, kuris dar gali užtikrinti būties realumą. Jeigu nėra tikrumo, galbūt galiu perkurti situaciją. Vis dėl to visur yra vilties. Piktos vilties. Negailestingos vilties.
Senis netrukus pasakoja man istorijas. Keisti tie žmonės – nesikankina, negedi. Keisti tie žmonės, kad randa paprastus pokalbius kaip nors įdomiai. Jis kiek apsiramina ir rašo pasakojimams įžangas ant servetėlės, ir skaito man, ir brauko, ir rašo. Apie tai, kaip atsiveria žemė, ir kairėje pragaro pusėje įkuriama pastogė...Ir angelas...
Tasai, kurį dar verta vadinti broliu, tasai tarp senų apipelijusių koridorių internate, turėtų būti mano tarpininkas aplinkos pažinimui, bet turbūt saugo, nes nieko nepasakoja. Jis ir kai neskaudėdavo užpūsdavo žaizdas ant nubrozdintų kelių, kad opa daugiau neatsivertų. Turiu prisipažinti, pasakius, kad visada ieškojau jo globos, buvau nesavarankiška ir ... Švelniai, atsargiai neišniekinsiu jo tikėjimų:
-Žinot aš iš tikro...
Internatas. Ant čiužinio miegojome suglaudę kelius, nematomi vienas kitiems, bet jaučiami.
-Ką matai? –tarsi pati esybė iš dviejų juodų taškų - akių sruvo ant mano nosies, plaukų.
-Ššš.. Aš tykau. Atsimeni, mama pasakodavo, kaip laumės nutempia vaikus ir pakeičia.
Iš tikro tamsoje galėjai pasijausti it neturintis formos - išgrobstė juodos rankos iš po patalų.
-Jos tikrai ateitų į šitokią vietą, kur daug pamirštų vaikų.
Aš prigludau prie jo, kad pasidalintumėme kūnu, jeigu grobs – neatplėš.
Edmundas neturėjo pradinių prisiminimų, nieko iš šitos praeities ir jo asmenybė sugebėjo susiformuoti švari ir nepažeidžiama. Nors tebuvo rastinukas, tik gegužiukas – išliko mandagus, galbūt dėl vietos neturėjimo, nedrąsos. Kaip atsvara mano perdėtam nervingumui, jo atviras džiaugsmas ir naktniai skaičiavimai mano tvinksnių, pasiekiantys šešis tūkstančius, nepadėdami užmigti. Mes nebebūsime daugiau tokie gražūs ar išbaigti.
Aš jo jau nebesugadinsiu.
-Aš augau su jumis. Aš Ni...
Jis atkosėjo daug kraujo. Suzvimbė ausyse.
-...jolė,- suvapėjau pabaigą.
Vaizdai pasirodė įtartinai per ryškūs. Žvilgantis žalias skėtis, kaip išmestas iš rojaus nespėjęs sunokti obuolys, didelis, sferiškas. Skubantieji. Kai kurie net neturi kuo prisidengti. Moteris slepiasi po plastikine vonele. Juodas - kostiumuotas vyras smailu skėčiu. Dramatiškas fonas - pliaupiantis lietus. Turėčiau grįžti, nes dangus tapo ištisai pilkšvas - jokių debesų kontūrų ir jau girdžiu dundant. Mergaitė kaip koks paukštis stripinėja po lietų. Iš baltų patalų patalų ištrūkęs balandis, beveik kaip iš iliuzionisto nosinaitės, beveik taip pat magiška. Ištiestomis rankomis, be uždangos mėgaujasi – renka lašus į putnius delnus. O aš neleidžiu sau permirkti, nes sudrėkusiais sparnais nebeskraidoma . Įsivaizduoju jos motinos nuostabą, pamačius malšinančiu vandeniu persisunkusius drabužius. Vandeniui tekant ant parketo, šis išsigaubia, gruoblėjasi nuo drėgmės. Lauke vanduo gludina akmenų formas. Taip pasiekiama gamtos harmonija. Properšos apšviečia varvėjimą ant medžio. Ir jei trumpam sustoja lyti - matai, kad vėjas toks stiprus, jog pliūpsniais rieda per žolę - tuojau atneš naują debesų kamuolį. Kai išeinu pasivaikščioti, retai būna saulėta. Bet švelniai išliejamos balos su atspindžiais – maudosi amūriukai ir pučiai. Keista viltis. Pikta viltis. Mes dar susiję. Aš ir vyras smėliniu paltu.