Švelniai glostau nuogas beržo kasas.
Jis gūžias iš gėdos ir lūpas po garbanom
Slepia.
Glaudžia žiogas tarp samanų kojas basas,
Jo pailsę sapnai tyliai rudeniu kvepia.

Supas lietūs ramiai debesų pataluos,
Vėjas neša dangum jau beplyštantį mėlyną
Rūbą.
Apsigaubus rūku, gelsvo spalio delnuos
Tebeieškau aš mylimo lūpų.