Atėjo tas amžius, kai visa širdim trokštame kažko naujo.
Toks amžius būna ateina. Būna ir praeina. Turbūt praeina. Tiesą sakant, nežinau ar praeina.

Kasdien, kiekvieną darbo dieną, neskaičiuojant savanoriškai pasirinktų viršvalandžių, dirbu kaip ir milijonai kitų šio pasaulio gyventojų. Ir tyliu. Mes dirbame, nes: jei nori gyventi, turi dirbti. Turbūt taip.

Jei nepyksite, sukritikuosiu jus, eiliuotojus. Didžiosios pasaulio tiesios nesirimuoja. Jos net nėra gražios. Jos tiesiog yra ir yra teisingos. Jos ir žodžiais neapibrėžtinos. Todėl dažniausiai ir tylime, nešnekame apie jas, bet išgyvename. Akyse kartais matosi.
Kaip iškeliavusi J. Ivanauskaitė sakė, tikrieji išmanytojai – tyli.
Kažkodėl ties šiuo žmogum žodis „amžinatilsį“ netinka.

Jau tas amžius, kai pripažįstu, negalime suprasti gyvenimo. Džiaugiamės, jei jaučiam, kad jis dar juda į priekį. Paatvirausiu, bent jau džiaugiuosi, kad dirbu vienas tarp keturių sienų. Vienas visiškai savame pasaulyje. Ne šiame. Po darbo tik galvą nuleidęs grįžtu namo, tarsi nepripažindamas viso to, kas čia vyksta, dedasi aplinkui. Niekad ir nenorėsiu pripažinti.

Rutina. Tačiau galiu pats sau pasiteisinti, nes kuriu tai, ką galbūt tūkstančiai vėliau naudos, ir galiu būti intravertas. Kartu suprantu, neturėčiau sau teisintis. Jei tik daryčiau tikrai tai, ką turiu daryti.
Tebūnie taip. O kuris iš jūsų, mielieji, tikite, kad darote tikrai tai, kam esate skirti? Patylėsime?

Šiandien žiūrėjau ir klausiau M. K. Čiurlionio, amžinatilsį kunigo R. Mikutavičiaus.

Valandėlę nusnaudžiau. Po ilgos pertraukos ir vėl keliavau pas Ją. Tas keistas ir protu nepaaiškinamas jausmas. Prabundu ir tarsi tik ką buvau realybėje ten, išvažiavęs. Viskas tikra iki pačių mažiausių smulkmenų, toli gražu neprimena sapninio chaoso, tos maišaties. Tarsi grįžčiau į savo sielos išlaikytoją. O pasirodo, iš tiesų esu čia, prabudęs, kur ir visada. Tik vienas jausmas kirba – neįtikėtina. Akimirka, trukusi kažkur tarp šio pasaulio ir to kito.

Vis dažniau kyla įtarimas, kad čia tik žaidimų aikštelė, iš kurios ištrūkę patiriame tikrąją pilnatvę ir savotišką džiaugsmą. Juo labiau, vis dažniau su artimais žmonėmis ši kelionė vyksta.
Pamenu, kai buvau mažas vaikas, atrodė, begalę laiko keliavau apie 10-15 metrų nuo smėlio dėžės iki sūpynių. Panašiai ir dabar jaučiuosi, keliaudamas iš mūsų realybės – smėlio dėžės.

Naktį netyčia užsižiūrėjau į veidrodį. Ir prisiekiu, niekada gyvenime nesijaučiau toks atitrūkęs. Žiūrėjau ir šypsojausi. Tarsi klausdamas, tai tu? Žiūrėjau į tą „save“ ir šypsojausi. Žiūrėjau tarsi į visiškai svetimą žmogų, į „skūrą“, kuri šypsojosi su tokia savotiška ironija akyse. Akys jau nebeatspindėjo veidrodžiu sielos, kuri vis šėlsta manyje. Keliauja ten, kur jai, rodos, norisi. Tik nežinau, ar reikia. Ji gal geriau žino. Nors imu tuo abejoti. Nieko ji nežino, keliauja ir tiek. Išlaikytojo protas tik mano žinantis kažką...

Žiūrėjome vienas į kitą. Prisiekiu, šitaip gyvenime pirmą kartą. Visiškas susidvejinimas.
Žiūrėjome vienas į kitą ir abu šypsojomės. Siela keliautoja ir ganėtinai supratingas jos išlaikytojas.
Draugiškai žiūrėjome vienas į kitą.

Ir vis nepaliauju svarstyti, tai proto išdaigos ar realybė...
Vis bijau, kad ilgai nelaukęs susirgsiu liga...
Bet jau ir bijot nebeišeina, nes juk tai tik žaidimų aikštelė.

Kunigo R. M. žodžiai: jei kas nors beldžiasi, turiu atidaryti.

Dar laukia sekmadienis. O tada vėl ilgai truksianti darbinė tyla.
Vis jaučiu, kad po ilgos pertraukos atėjo metas apsilankyti bažnyčioje.
Nors ir be jos naktimis verkiu dėl šio gražaus ir mylimo gyvenimo. Dėl mylimų ir mylinčių žmonių.
Verkiu, kaip mažas vaikas... Verkiu, nes myliu.

Vaikai yra daug išmintingesni už suaugusiuosius.
Mes tik stengiamės verkti panašiai, kaip jie.
Tik bandome sugrįžti į tikrąsias vertybes, kurių suprantame – jau netekome.

Viskas juk parašyta Biblijoje, rojus, Ieva, Adomas, tremtis, atgaila...