Nors nelauktas, ruduo vis sugrįžta,
lyg praėjusio amžiaus mada,
išskubėjusi vasara nerimo pilną
pakylėtą kaip jogą palieka ore.
Laiko juostos - voratinklių gijų zigzagai,
melsvo ilgesio kelio ženklai,
praeitis nuo savęs kelia dangtį,
tarsi mistiškas Hofmano pasakų gėris,
ryto saulėje sklaidos rūkai,
kažkas būna giliau nesuprantamo,
ir pasaulis, sudėliotas vidinėj mozaikoje,
atspindi ne vien ką matai.
Paslaptingos tikrovės prasmės suvokimas,
laiko bandymai viską išbarsto sėkmingai,
superego dalis nesupranta kitos,
ir įvyksta eiga - asmenybės skilimas,
sukt atgal, ar sustot ties dabar,
susimąsčius prie kryžkelės,
vaizdai alegoriškais slenka pavidalais,
medituoji nutolęs penktojoj dimensijoj
ūkanotais salos Sachalino vaizdais.