Per rudenį  su rudeniu...
Nejaugi, Viešpatie, tai aš,
Šalnų nubalintas ir vėjų išpustytas?
Neieškau niekur jau savęs,
Bet štai ir vėl pragydo rytas,
Lyg ragindamas pažiūrėt jam į akis
Ir nusijuokt į veidą, išpraustą lietaus.
O ten kažkur labai toli
Gegulė netikėtai užkukuoja.
Tai gal per rudenį su rudeniu
Ne aš va toks nelyg liga
Per savo laikmetį žingsniuoju.
Net vyturėlis neišskrido būt kažkur –
Suspurdęs kilsteli į aukštumą širdies –
Esą, dar padainuoki su manim kartu,
Kol lapais rudenio neišnešiojo vėjas.

– Bet, vytury, nenoriu būti kuo nesu.
Pavasario į rudenį nekelkim,
Te jis, padūkėlis, nudrasko sau lapus,
O aš su juo senu vilku pastaugsiu.