Džiaugiuosi dar, kad skiria Dievas laiko
Gražesnei minčiai, jausmui užrašyti.
Širdis, kai nerimo skaudesnio neišlaiko,
Leidžia eilėraščiu tarsi gėle pražysti.

Pasaulis didelis toli už kiemo vartų,
Tačiau ir čia jo gausmas nuolat girdis,
Ten debesys lyg juodas varno sparnas –
Aukščiau, žiūrėk, vilties saulelė spindi.

Nulyja lietūs – žemė vėl alsuoja,
Lauko žoles, medžius žaliuoti kelia,
Pilki dirvonai rytmetį garuoja,
Ir lūpos ištaria – gyventi gera!

Užaugo jau vaikai, anūkų akys šviečia,
Nieko gražesnio, rodos, būt negali,
Kai mažos rankos grubų skruostą liečia,
Ir skamba vėl namai pavasario varpeliais.

Džiaugiuosi dar, kad skiria Dievas laiko
Gimtinės toliams akimis aprėpti,
Jausti tekėjimą dienų lyg vyną svaigų,
Juo džiaugtis ir beprotiškai mylėti.