Geltonas paprastas namukas —
kadaise buvo ten jauku,
bet lapas šiferio nusmuko,
vienu prikaltas vinuku

tvora vos laikosi „ant kojų“,
prie vyšnios glaudžiasi, gudri.
Durelės jau pasiaukojo,
įsmigo žemėn patvory.

Stiklai itrūkę, nevalyti —
beaidė jaučiasi tyla,
suoliukas — jei sumąsto lyti,
prie jo susirenka bala.

O inkilėlis — invalidas,
atrodo, čirkšt — ir subyrės,
ten vapsvos — šitokios palydos
nė vienas svečias nenorės.

Takelį — žolės pajuokavo,
tik pagal nuojautą rasi.
Tie, kas čionai šeimininkavo,
seniai toli, padebesy…

Atrodė viskas lyg po maro,
bet durys staigiai atsidaro
ir iš namų, kuriuos tiriu,
su žavia šypsena pavaro
berniukas mažas, penkerių...