Negedėjau tavęs. Tai tik žodžiai sudužo į akmenis
Ir nuoga nebuvau, tik nuo kūno nuslydo saulėlydis.
Ko dabar nutilai, mano inkščiantis skausme - pirmagimi,
Ko nuleidai akis, tarsi rytus neauštančius, mėlynas?

Per bedugnę aklai. Ir atgal. Tik tarp skardžių jau šviesmečiai,
Tik ant lūpų vardai svetimi ir nusmailintos paslaptys.
Ko dabar nutilai? Juk jau turim ir nuodo, ir priešnuodžio.
Negedėjau tavęs. Tik saulėlydžiai nieko nepaslėpė.

Tu ūmus kaip anksčiau. O aplinkui taip mėlyna, mėlyna
Ir rugsėjo raudonis, lyg priekaištas, varva per samanas...
Jau žinau, ko nuleidi akis, kai bedugnės link sėlinu
Išgedėti tave, pavėlavusi vienu gyvenimu.