Kartais būna – ištinka rudenys,
Žemėj tampa vėsu ir laikina,
Medžių gyslas išgraužia rūdys,
Ir atsiveria lapų žaizdos.

Nukraujuoja dangus be potvynių,
Nebešaukia šaknys į gilumą,
Tingūs debesys apsemia žodį.
Gruodo smiltys užspaudžia tylą.

Lesa paukščiai nendrynų vėją,
Kryptį pameta, gelia skristi,
Šaltu spinduliu sukrešėjusi
Rūko saulė palieka lizdą.