Tik senas pašto ženklas, sakytum, net bevertis
Lapelis popieriaus, ir to labai pigaus.
Bet jei giliau, ne akimis, o sąžine pažvelgti –
Šventesnio ženklo lig šiolei nemačiau.

Dar plaikstės gedulas, ir dviejų vyrų širdys
Suskilę žvaigždėmis liepsnojo virš visų,
Bebalsę priesaiką Tėvynė jų išgirdo –
Papuošt pradėtą žygį džiaugsmo vainiku!

Atlanto gelmės, tolumos bekraštės
Ir nežinia – ledinė, taip šalta.
Virš jų lėktuvas – mažas mažas taškas –
Jame – tautos prie Nemuno drąsa.

Žvelgiu į popierių, raudoną gabėlį,
Bandau suprasti paslaptį dienų.
Kas žmogų gimti didvyriu prikėlė,
Ar Lietuvoj dar bus kada tokių?!