Nunešk, širdie, mane į kitą rytą,
Tik žolę ir medžius paliki tuos pačius,
Kurie pavasarį sutinka ir pažįsta
Į tėviškę sugrįžtančius paukščius.

Palik jų čiulbesį lyg žarą negesintą,
Lyg skambesį valiūkiškų dienų,
Kai meilės jausmą pirmą, nepažintą,
Žarsčiau žvaigždėtame nakties danguj.

Tada užteko Nemuno bangavimo,
Žiogų dainos, atskriejančių aidų
Iš vakaro gelmės, kaip tikro atpildo,
Kad paslėpė savy svajoklius du.

Nunešk, širdie, į seną seną krantą,
Kur žemės turtai dulkių teverti,
Kur žmogus žmogų myli ir supranta,
Kad jie gyvenimui, ne mirčiai sutverti.