Tol žiūrėjau atgal, kol pavyko užmiršt kelio kryptį,
Kol patraukiau tiesiog dumblinais paribiais.
Tam, kad jausčiaus gyva, kol ėmiau gaižią neviltį trypti,
Sužeista, sumušta kol išmokau ne teist, bet atleist.

Kol prinokus galiu atiduoti be širdgėlos vaisių -
Mus sujungę jausmai garantuoja, kad jis dar sugrįš.
Suvaikėti smagu - nieks netrukdo miegoti ir žaisti,
Nedejuojant dėl to, koks dumblėtas yra paribys.

Užsitaškius akis, suvaikėjus, pametusi protą -
Užmokėjau grynais, užmokėjau už viską savim
Ir gailiuosi ne to, ką kas dieną reikėjo aukoti,
Apmaudu tik dėl to, ko nesumetė niekas paimt...