Eilinis rytas
Vėl pabundi - niūrus ir šaltas rytas...
Tarsi grandinės, sukaustė kojas ir rankas.
Ir tuštuma, gilus abejingumo šydas
Vis traukia mano sielą į gelmes.
O aš tikiu - pasiekęs dugną atsispirsiu!
Ir šausiu į padanges torpeda!
Gal viduje ir nuo sprogimo mirsiu,
Bet tai uždegs tik liepsną manyje!
Iš patyrimų pasisemsiu valios,
Sugniaušiu kumščius iš visų jėgų
Ir sieloj suodžius aš visus išvalęs
Pakilsiu tarsi feniksas iš pelenų!
Ir taip, brolau, kiekvieną rytą
Kaskart sunkiau užkurti savo sielą.
O kiek dar popieriuj neparašyta...
O kiek dar širdį sopa ir nemiela...