Grafomachia
- Mūzose būta tiek paskatų,
Tiek pasakų tyriausio partiškumo
Saujelių,
Meilės raštijai nemirtingai, ir sau,
Ir Amžinybei, Tėvynei -
Manonai Motinai Mamonai!
Kiekvieno nuopelnų kalnai, bet aš
Bešališkas, vien sąžinę myliu.
O buvo taip.
Kaip mundiruotę gavom, licenziją,
Tu gal neklausk,
Tai aprašyta lyg mėsininkų ar morgo
Protokoluose, - gyslelės, ir oda
Išdirbta, ir pastangos mūs,
Tik prisimint netraukia.
Antspaudai karšti -
Kulnu ir puspadžiu. Tuo
Mes niveliavomės. O šiaip
Mes ruošėmės individualiai.
Paskui - Parnasą supančius raistus,
Tai priešiškoj tyloj,
Tai priešais šūviams lojant
Sausinom pilvais.
Saujelėm ir po vieną
Mes maurus siurbėm,
Žvilgsniais atkakliais
Viršūnę laižėm ūkanotą.
Čia grimzdo daugelis dugnan,
Viltį pergalėjus protui,
Vienam kitam vos, išties kuprotam
Lig pat lentos,
Išplaukt tebuvo lemta.
Papėdėj kalno to šlapi dumbluoti
Virpėjom ir liepsnojom mes, tačiau
Tuoj puolėm tvirtintis kiečiau, -
Už kupsto vienas, kitas už gurvuolio,
Menkiausiam apkasėly
Po lauro medeliu,
Ar nuoširdžiai smėly šventam
Mes spaudėmės, ir nukreipėm ginklus
Į tuos maniakus, kur pridurmui
Ciepsėdami per pelkę šliaužė.
Viršūnėn kryptį
Rodė mūs sėdynės.