tik moteris, o basa per rudenį kaulėtom kojom dygią
žolę mina, girdėti, ramus dangus supyksta, o nuo
nelaimių girto žmogaus dainos tyla, ir kas, kad
per jauna ji saulės karolius dar prieš rugiapjūtę
pažirusius surinkti, jai motina prisakė sutemus klupti
ir melstis, Dievą melsti, kad ryto vėjai mintis paklydusias
grąžintų, o lietūs vėsiu vandeniu rugsėjo pavargusius
pečius nuplautų dukrai, seseriai ir moteriai

pirmoji brydė, ji kovoja galbūt prieš savo laikinumą ar malūnus,
tai ne skaičiuoti apgamus ant mylimojo kūno, pirščiukais
braukiant ir sulaukiant, kai šypsena nušvis pavasaringa,
be ryto vėjų ir sutemų maldų, o lietūs talžo.
tik moteris, todėl sukniubus rudeniškai sekmadieniškai
rauda                                          girdi tu džiazą vėjui