laiko akyse
padūkę vėjai
ir vėl nurengs
pavasario padovanotą
rūbą,
saulėta
liepos arogancija
paskęs svaigiajam
rudeninės darganos
glėby,
mūs valandos,
lyg traukiniai -
tolyn -
erdvėn kasdieną
skuba,
tik
mylimieji lieka
širdyje -
manoj stoty...