Kažkas surinko paskutinius vasaros trupinius.

Išretėjęs dangus alksta be linksmo klegesio ir žvitrių mostų.

Ant tuščių elektros laidų ilgesys supasi.

Kiemas liūdnas ir aptilęs, murkso kaip katinas prieš saulutę.
Jo niekas neerzina, negainioja, nevaiko...

Po stogu lizdelyje kantri vienatvė perisi.

Paskutinę vasaros riekelę išsidalinusios kelionei, kregždelės
paliko mus... rudeniui.