.  - Kaip patikusi mano paruošta kava?- pasiteiravo Sovietikas.
   Kurį laiką dairiausi, norėdamas surasti muškietininkus, tačiau jų nebuvo. Prie nediduko, lengvo staliuko - aš ir Igaga. Ant staliuko du tušti puodukai.
   - Igaga, Sovietikas klausia, kaip patikusi kava.
   - Yhahaha! –nusižvengė atleistas iš pakinktų ir ienų vergovės ir jau kaip žmogus žmogui: - Ne kurčias. Dar girdžiu. Gera kava, Pranuci. Pasakyk jam. Gali juk būti, kad jis mane girdi tik kaip arklį.
   - Kai būdavote ienose, iš tikrųjų girdėdavau tik kauškantį kelionėje kanopomis ir nei karto, kad žvengtumei. Dabar pirmą kartą, bet aš čia dar naujokas.
   - O kodėl Sovietikas? Keista.
   - Ir jums, Igaga, keista?-lyg nustebo, bet netrukus atvirai ir džiaugsmingai:- Betgi žavu, smagu, kad taip yra. Taip kalbu todėl, kad man nuoširdžiai norisi patarnauti dzieduliui ir bendrai - žmogui. Kalbu apie jį be jo pudros, dažų. Tikiuosi suprantate, nes būnat tokioje karietoje, kuomet jos išvaizda tik dėl akių- esą, yra toks tvarinys, o esminiai dalykai išlydyti į erdvę, nesunku suvokti, kad bet kurį iš mūsų krapštelėjus, dar pamatytume ten Baltramiejaus naktį. Aš, pavyzdžiui, irgi drąsinuosi, ir apie ją taip:

O tylėk, nekalbėk man į veidą,
Aš bijau Baltramiejaus nakties -
Kaip kirvius sau dantis išgalandę,
Pjudos žmones sava praeitim.

   - Tu ką čia ir apie ką? Ar bent žinai, kas yra Baltramiejaus naktis?
   - Laisvas, Pranuci, manyti, kad ir apie Paryžių nieko nežinau,- į mano žodžius atsiliepė Sovietikas ir plačiai nusišypsojęs: - O! Suprantu, kad nelengva man čia bus, bet galbūt kada nors prisiminę pasakys - jis, Sovietikas, buvo pirmasis, kuris šioje karietoje nepabijojo pasižiūrėti į save be grimo. O tuomet jau... Betgi, ponai, pagyvensim - pamatysim,- ir linktelėjęs kaip seniausios civilizuotos šalies pilietis, turbūt kinas ar japonas, pridėjo ranką prie širdies.
   - O ne, neskubėkite išeiti. Aš dar norėčiau išgerti puoduką kavos,- sukruto Igaga.
   - Ačiū. Aš labai greitai tą padarysiu,- pasakė Sovietikas, tačiau Igaga jo skubėti neleido. Stumtelėjo arčiau staliuko krėslą,  paprašė prisėsti ir išklausyti, ką jis matęs girdėjęs, o pažiūrėjęs į mane:
   - Žinau, vežėjau, kad ir man pasakysi, jog niekuomet Paryžiuje nebuvau. Bet tai netiesa. Gal tu užmiršai ar dar nespėjai atsiminti, tačiau ten buvau. Ir net pamačiau tai, kas man skaudžiai rūpi. Sakyk, - paklausė jis, - ar žinai D`Artanjano žirgo, atsiprašau... D‘Artanjano arklio, o dar tiksliau, jo kuino vardą?
   - Igaga, betgi, regis, aš privalėjau būti pakinktuose, o tu štai su vadelėmis ir botagu,- nuoširdžiai nustebau išgirdęs: - Ir sugalvok tokį klausimėlį, a!
   - Viskam savo laikas. Tik gurkšnodamas Sovietiko paruoštą kavą supratau, kad jo arklys panašus į mane.
   - Kieno- jo?
   - Taigi, sakau, kad D`Artanjano.  Negi sakysi, kad ir jo nepažįsti?
   Atsistoju, vaikštau po pasostės erdvę ir jaučiau, kad negebu išeiti iš atrodytų absurdiško pokalbio. Be to dar bandau gudrauti - užsiimu nesąžininga diplomatija, nes nedrąsu prabilti, kad man su savo muškietininkais nereikia trenktis į Prancūziją. Puikiai žinau, kad šioje vietoje prie stalo, tik gerokai didesnio, sėdėjo Milda, Simonas ir Povilas su Ignu, save vadinantys  lietuviškaisiais muškietininkais. O, kaip norėtųsi, kad bent kuris iš jųdviejų - ar Igaga, ar Sovietikas - prabiltų apie juos - girdi, irgi bent regėję. Bet anieji apie tai tyli ir kalba apie ką kitą, ko nežinau ir atrodo, kad to negali būti. Atmintis it nerami paukštė skraido po laiką šen, ten, dar kažkur ir nieko kito nebelieka daryti, kaip arba pačiam kalbėti, ką čia matęs, arba klausyti ir tylėti, bet nebūti aktyviu pašnekesio dalyviu neįmanoma.
   Išėjo pavaikščioti po erdvę ir Igaga. O prisigretinęs prie manęs vėl prašneko apie svarbiausią jo pamatytą Prancūzijos reginį, taigi apie D`Artanjanui tėvo dovanotą arklį:
  -Truputį ne toks, bet labai į mane panašus. Dvylikos- keturiolikos metų. Skapas. Sartas,
  - Betgi tu ne kastruotas ir ne sartas. Kita vertus, kad taip pamatytumei D`Artanjano arklį nereikėjo trenktis į Prancūziją. Pakanka atversti Aleksandro Diuma „Trijų muškietininkų“ romano pradžią ir perskaityti: „ Šis kuinas kad ir vežliojo, nuleidęs galvą žemiau kelių- dėl to ir apynasris nebuvo reikalingas- vis tiek dar nueidavo per dieną aštuonias lje “
   - O tai daug?
   - Ne tiek mažai. Per trisdešimt penkis kilometrus.
   Igaga nieko neatsakė. Pavaikščiojo, pasižvalgė, pažiopsojo, bet matėsi, kad jo galva užimta mįslėmis.  Jau buvau sugrįžęs atgal prie staliuko ir suradęs ten seną, beveik dvidešimties metų senumo „ Kalba Vilnius“ savaitraštį. Jau kelintą kartą skaičiau Liucijaus Vanago pašnekesį  su manimi. Net nepastebėjau, kai priėjęs Igaga pasiteiravo:
   - Pranuci, jeigu nuvarytų arkliu nesušaudo, kiek jie dar gyvena?
   Pakėliau galvą – ką  beatsakyti, a? Tačiau Igaga ilgai nedelsė:
   -Turbūt taip nebūna, kad nesušaudytų, - sulapsėjo storomis lūpomis. Ir jau tuomet aš:
   - Ar ne todėl iš Prancūzijos prireikė sugrįžai? Bet, mielasis, būti jaunam ir arti žeme lengviau, negu taip, kaip dabar mudu. Tik neklausk, kiek tau metų, nes aš tikrai nežinau kiek. Bet va parašyta, kad į pirmą kelionę išvažiavome, apšveičiami Ožiaragio žvaigždyno. Ir tai buvo 1994 –aisiais. Kiek tau tuomet metų, nežinau.
   - Na taip, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima.
  Sugrįžęs Sovietikas padėjo ant staliuko kavą.
   - Ačiū. Aš gal- ne,- pasakiau.
   - Nepatiko?
   - Vis maniau, kad alchemikai savo laiką paieškoms veltui išeikvoję. Dabar pradedu abejoti, kad gal ne visiškai taip. To gėrimo, to eliksyro, prailginančio žmogaus gyvenimą nesurado, tačiau kažkokį antpilą, užpilą, kad ir kavai paskaninti, vis dėlto jie surado. Ir tuomet jau neįmanoma iš galvos išmušti to, kas prieš minutę, kitą buvę, bet dabar net ir pėdsakų nesimato. Kaip, sakysim, Igagai Prancūzija su D`Artanjano arkliu.
   - O ką jums sunku ir galvos išmušti?
   - Man? Man irgi, deja.
   - Būtent.
   - Aš dabar nenoriu apie tai kalbėti. Reikia palaukti. Gal netyčia susapnavau. O gal tokių vaizdinių net sapnuoti nereikia. Atsigeri šitaip pagamintos kavos ir prašau. Lyg įeitum į kitą pasauli, kuris, beje, neužsimiršta. Štai kalbu su tavimi, su Igaga ir vis laukiu, kad į erdvę ateis lietuviškieji muškietininkai, kažkada, beje, ir Igagai išgelbėję gyvybę. Ė, bet tai jau kita kalba, -pamojau ranka ir padėkojau: - Ačiū, aš kavos negersiu.
   Igagos ausys atsistojo piestu.
   - Jūs, Igaga, taip pat –ne? - pasiteiravo Savietikas.
     - Aš labai  jums dėkingas. Labai. Net manau, kad man nepakenks ir du puodukai,- prislinkdamas prie savęs  man padėtą kavą pasakė Igaga.  Beje, kai kalbėjote apie Baltramiejaus naktį, atsiprašau, bet ne ką supratau. Norėjau tik sužinoti, kodėl vadinatės Sovietiku.
   - Todėl, mielas Igaga, kad žmonės būtų atviresni sau. Sovietikas todėl, kad šitos masės arba, sakykime, košės, mano sandaroje daugiausia. O tokie dalykai ne greitai išnyksta.  Būtent todėl ir į Baltramiejaus naktį parodžiau. Sakau gi, krapštelėjus giliau savyje, net tik sovietiką, bet ir Baltramiejaus naktį išvysime. Ir tu, Igaga, ir ypatingai dziedulis, kadangi tokiame sultinyje ilgiausiai išmirkytas. Kone nuo lopšio. Todėl dabar stengiuosi, kad  karietoje  atsirastu kuo daugiau eilėraščių su išplėstiniu dziedulio parašu.
   Igaga gurkštelėjo iš puoduko kavos ir nusišluostęs storas lūpas servetėle:

O tylėk, nekalbėk man į veidą,
Aš bijau Baltramiejaus nakties -
Kaip kirvius sau dantis išgalandę,
Pjudos žmones sava praeitim.
   - O toliau?- paklausė.
   - Toliau dar neparašyta. Bet tokius dalykus geriau žino dziedulis.
   - Aš? Tu ką! Irgi kavos prigėręs? Atsipeikėk!-daugiau įširdau, negu nustebau.
   - Dzieduli, mielas mano, neskubėkime vaikėti. Tik vaikams tinka pasakos, kad kūdikius gandrai atneša. Eilėraštį irgi reikia užraugti ir gimdyti. Esu tavo tikras kūdikis ir tai liudija išplėstinis parašas. Mes čia visi sovietikai, visi...
   Nepajaučiau, kaip atsiėmiau Igagos sau prislinktą mano kavą.
(XXVII iš \"Skaitau save\")