Aš myliu rudenį, jo sidabrinę vėsą,
Laukų tuštėjančių ramybę, kai klevai,
Tolybėje iš vienkiemių kaklus ištiesę,
Ištaško savo garbanas į debesį. Rausvai

Pražysta atsitrenkęs sparnas vėjo
Į akmeninį tiltą praeities --
Šį rudenį dangaus krantai virpėjo
Ir rodėsi pro mėlį išsilies

Prisiminimų rožės... ugniažiedžių
Kalba aistringa it gyva  liepsna --
Po lapkričio medžiu su lyra sėdžiu,
Karaliau mano, gaublyje viena --

Aš myliu rudenį, jo sidabrinę vėsą...