- Girdėjot? – nežinia, ar stebėdamasis ar iš kitų paskatų lyg retorinį klausimą uždavė Bangis.
- Ko tu taip stebiesi? – atkirto Jakštas, - Kitaip ir negalėjo būti, kai mes čia sėdėjome kone palikti likimo valiai, o janai kasdien be atvangos mus pliekė. Tebuvo tik laiko klausimas, kada jiems pavyks. Štai ir esame to liudininkai, kol kas dar gyvi. - palydėjo paskutinį sakinį su ironija, - Tikiuosi, kad tie šunsnukiai bent negalvoja mūsų apsupti, tfu, - nusipjovė.
- Gali būti, kad jie tai jau padarė, jei užėmę mūsų pozicijas veržėsi gilyn, - įsiterpiau.
- Nekarksėk nelaimių, - nerimo Jakštas.
- Nekarksiu, tik šiaip pastebėjimas...
- Tai pasilaikyk savo pastebėjimus sau! – šįkart piktai.
Turbūt nelabai vykusia linkme pakrypo pokalbis, nes visi suirzome. Kai galvoji apie blogus dalykus, kitaip reaguoti būna sunku, o gal net išvis neįmanoma. Kaip gi galima džiaugtis, kai nelaimė kabo ant nosies. Reikia būti optimistu arba kvailiu. Stojusią nerimąstingą tylą sujaukė pradėję gužėti lauk kareiviai. Matėme, Švokšnio vyrai irgi pradėjo judėti. Susirinkus visiems kieme, Domas trumpai paaiškino padėtį:
- Vyrai, klausykit. Padėtis tokia: mūsų gynybinė linija pralaužta visame ruože. Pagalbos nebus. Privalome trauktis pietryčių kryptimi ir judėti miesto pakraščių link, o iš ten Garijos mišku judėsime pietų kryptimi iki Septikos miesto. Klausimų yra?
Po Domo klausimo stojusi tyla leido jam tęsti kalbą:
- Nesivelkit į bereikalingą kontaktą su priešu. Dabar mūsų užduotis yra ištrūkti iš čia ir judėti Septikos kryptimi. Būkit budrūs ir pirmyn!
Domas ir Švokšnys, davę nurodymus vienas kitam, pajudėjo kartu su savo būriais. Vėl teko bristi per griuvėsių jūrą. Gerai bent tai, kad miesto pakraštys turėtų būti visai netoli – vos už kelių šimtų metrų.
Buvome budrūs. Aplink kiukrsojo daugybė pastatų ir griuvenų, tad bet kurioje jų galėjo šmėstelėti mirties angelas. Mūšio garsai blėso, buvo menkai begirdimi, retėjo ne tik todėl, kad tolome, bet kuo toliau, janams liko vis mažiau taikinių: kas krito pakirstas, o kas sugebėjo išnešti sveiką kailį. Koks likimas ištiko centrą ir dešinįjį sparną, nežinau. Jei liko gyvų, tikėkimės, kad su jais dar susitiksime. Atrodė, kad viskas klostėsi gerai, bet netikėtai į mus pažiro kulkosvaidžio pliūpsniai. Neilgai teko laukti į šią simfoniją įsiliejant ir lengviesiems ginklams.
- Janai, į priedangą!
Visi puolėme slėptis, kur papuolė, gerai nematydami, iš kur mus apšaudo. Tik parkritę su Jakštu ant žemės, pamatėme priešo buveinę. Pasisekė, kad radome tinkamą priedangą. Deja, bet nevisiems nusišypsojo laimė: keli krito ar buvo sužeisti jau netikėto apšaudymo pradžioje, bet tuo mūsų bėdos nesibaigė. Užvirė nuožmus mūšis.
- Tai šunsnukiai! – žodžiais palydėjo šūvių seriją Jakštas, - Neleidžia nė ramiai atsipūsti.
- Janai, ko tu nori. Nors jų vietoje daryčiau tą patį.
- Nenorėk būti jų vietoje, tuoj gaus, ko nusipelnė, - po ryžtingų žodžių paleido dar kelis šūvius.
Panašu, kad  ir šis susidūrimas krypo į janų pusę. Matėme, kaip jie, kaip kad dygsta grybai po lietaus, vienas po kito pildė tuščias griuvėsių erdves. Tarsi juos ten tupdytų dailininko teptukas niūriame paveiksle.
- Čia jų visas būrys! – sušukau.
- Tai ką siūlai? Gal gražiai paprašyti, kad išsiskirstytų?!
- Nemanau, kad padėtų, bet gali pabandyti, - rėkiau Jakštui.
- Taip, kurgi ne, - niūriai subumbėjo sau po nosimi.
Kiek galėdami slėpėmės už pastatų nuolaužų. Pavojinga buvo net iškišti galvą, kai aplink tiek zvimbimo. Esama padėtis neatrodė gera ir buvo reikalingas koks nors protingas sprendimas. Kaip tik tuo metu išgirdome nurodymą trauktis:
- Traukiamės! Visi atgal!
Chaoso lygis vis augo. Visa erdvė persismelkė sprogimų karščiu ir degančio metalo kvapu. Pasilikti čia, menkoje priedangoje, darėsi ne tik nejauku, bet ir grėsminga. Ne ką saugiau buvo ir trauktis atgal, bet tą privalėjome padaryti.
- Varom, Jakštai, reikia dingti!
Šis iš pradžių delsė, akimirką pagalvojo, bet greitai ir užtikrintai atsakė:
- Pirmyn, - linktelėjo galva.