Apkasų žiurkės (16)

Taigi eilinis pabėgiojimas kulkų lietuje. Jau turėčiau būti įpratęs tą daryti, nes net naktimis šie baisūs išgyvenimai neleidžia miegoti. Kartais pasvarstau, kad dar pabuvęs metelius kitus čia, fronte, ir likęs gyvas bei sveikas (kažin, ar besugebu blaiviai mąstyti, jei tokios fantastikos žanro mintys lenda į galvą) galėčiau rimtai pasvarstyti apie sportininko karjerą. Taip, sportininkas: sunkumų kilnotojas, nešikas, nemigos čempionas, o ypač bėgikas – bėgimo su kliūtimis specialistas, paruoštas „puikaus“ trenerio – karo. Štai užimu starto vietą. Akimirką dirstelėjau į savo trenerį, stovintį rūsčiu, visad nepatenkintu, net piktu, veidu, o jo rankos tvirtai surakintos priešais krūtinę, pasiryžę išsilaisvinti ir paleisti velniškas emocijas, vos tik aš suklysiu. Jis griežtas treneris – niekada nepasako gero žodžio. Visada turi pats ieškoti saujelės paguodos jo nuožmiame balse. Kad ir ką mano manymu gerai padarydavau, jis visada rasdavo būdų, kaip pažeminti mane ir kitus savo mokinius. Bet dabar jis - mano treneris...
Pakreipęs galvą į šalį pažiūrėjau į savo priešininkus gretimuose bėgimo takeliuose. Jie tokie pat žmonės iš kaulų ir mėsos nelaimingais veidais. Visi susikaupę: nesėkmės kaina – mirtis. Nelinkiu jiems blogo. Jie nori pasiekti finišą ne ką mažiau negu aš. Čia esame lygūs. Tuoj bus duotas startas. Priklaupiu, susikaupiu, ištiesinęs kaklą įsistebeilijau į teisėją... Kas ten ant bėgimo tako? „Traukis, netrukdyk, aš tuoj bėgsiu“ – išblaškytas atsistoju, bei įvairiais rankų judesiais moju gyvajai kliūčiai, kad ši kuo skubiau pasitrauktų nuo tako. Įsižiūriu įdėmiau: kodėl jis taip keistai apsirengęs? Kariška uniforma, ant galvos šalmas, rankose... ginklas! Bangis!? Ką jis čia veikia? Ką aš čia dabar kliedžiu? Išvis, kur aš dabar esu – mūšio lauke ar savo išgalvotame pasaulyje?
- Tai tu bėgi ar ne? Ar jau sutingai iš baimės? – prabila į mane.
Staiga visa Olimpinė trasa pradėjo sklaidytis lyg dūmas: pradėjo nykti varžovai, teisėjai, žiūrovai, kažkur dingo ir treneris... Tiesiai prieš pat mano veidą temakalavo vienintelė Bangio ranka, vėsinusi lyg judantis rankšluostis priešais pavargusio sportininko veidą ir kartu sklaidžiusi į šalis Olimpinių iliuzijų dūmus.
- Ku – kū! Tu girdi? Bėgi ar ne?
- Taip... Bėgu. Pridenk, - supratęs, kad vėl paklydau skirtinguose pasauliuose, atsakiau.
Rydamas paskutinius nerimo gurkšnius, nutaikiau mano manymu tinkamiausią akimirką ir išsinešdinau. Bėgdamas užkliuvau už kažkokio nelemto kupsto ir vos nesusivarčiau, bet sugebėjau išsilaikyti ant kojų. Besvirduliuodamas pasiekiau tikslą, bet čia baigėsi mano pusiausvyros išlaikymo sugebėjimai ir stačia galva kritau už naujos prieglobsčio vietos.
- Na, tavo eilė! – pakilęs ant kojų šaukiau Bangiui, nors jis tikriausiai ir negirdėjo, bet rankų mostais susišnekėjome ir vos tik atidengiau ugnį, šis pasileido bėgti.
Bangis greitai atsidūrė vietoje. Jis taip smarkiai bėgo (dar spėju, kad nelabai dairėsi į šalis), kad užkabinęs mane su ranka, vos neparvertė ant žemės. „Bėgimo čempionas“, - pamaniau. Velnias, kas su manimi darosi, kad „čempioniškos“ mintys neapleidžia. Būčiau robotas, įtarčiau programinį gedimą, tad tiesiog paprašyčiau, kad perkrautų atmintį ir viskas susitvarkytų, tačiau esu tik žmogus, nesuprantantis, kas man darosi. Reikėtų išbandyti elektros šoką, miegojimo kabant aukštyn kojom ar kokią kitą ekstremalią terapiją – gal tada reikalai pagerėtų. Tačiau kol kas esu priverstas likti čia su savo „gedimais“.
Tuo metu Bangis nesėdėjo sudėjęs rankų. Vos spėjo čia atvykti, jau ragino mane judėti toliau. Mums slenkant palei sieną, priekyje sušmėžavo pora mūsiškių. Nubėgus iki jų paaiškėjo, kad mūsiškių aplink buvo ir daugiau. Čia pagaliau vėl sutikau mūšio įkarštyje prapuolusį savo kovos draugą Jakštą. Šis kaipmat apsidžiaugė mus išvydęs.
VejantisVėją