Obuolmušiais atjojęs
Rugsėjis karvedys
Priklaupęs asistuoja
Šiai vasarai skaistuolei,
Vis meilę pripažįsta,
Vis prašo rankos
Širdimi prisiekt,
O horizonto toliuos
Nurausvinęs medžius,
Su saule susiliejęs
Į žemę tyliai leidžias
Jau rudenėjantis dangus –
Tai meilės guoliu
Įsimylėjėliams jis bus...
Padėjo žiogas smuiką –
Šįvakar taip tylu.
Ant gelsvo beržo plauko
Saulutės šypsnys
Toks rudeniškai nedrąsus.
Ištarus „taip“ rugsėjui,
Rimtai susižadėjus,
Išsaugos vasara žiedus,
Nuraudusi įsimylėjus
Šnabždės rugsėjo vėjui
Rausvus, gelsvus meilės žodžius.
Pravirks iš jaudulio rugsėjis,
Barstys barstys takus.

Svyruokliais ką tik nušnarėjo
Auksinis rudenio lietus.