- Mums galas! Reikėtų nešdintis iš čia! – ėmė skųstis vienas karių.
Nežinau, koks buvo šių jo žodžių tikslas, bet jei tikėjosi pradėti pokalbį, jam tai akivaizdžiai nepavyko, mat neatsirado nė vieno, kuris būtų norėjęs tą akimirką paplepėti. Nors ir neišgirstas, bet liko atkaklus:
- Dingstam, kol dar nevėlu. Jei čia liksim, būsim sumalti į miltus!
- Raminkis, Dominykai. Tavo isterijos čia niekam nepadeda, - ramino jį kitas.
- A taip? Sakai isterijos? Aš tik sakau, kad jei čia liksim, tai mirism! Dingstam, kol dar galim.
- Klausyk, nusiramink, gerai? Manai, vadai apsidžiaugtų išgirdę, ką čia kliedi? Bėgimas galvotrūkčiais nuo priešo tavo išgyvenimo tikimybės nepadidins. Gal net priešingai.
- Eik tu švilpt, Skroblai. Jei būsi karininkas, aš tavęs neklausysiu, - niekaip negalėjo nurimti Dominykas.
- Užtat klausyk dabar, eilini.
- Kur gi ne, „mirtininkų“ vade, - toliau niršo, paskutinę frazę tyliai subumbėjęs sau po nosimi.
Tuo metu tesibrovėme griuvėsiais tolyn, kai išgirdome grėsmingus šauksmus.
- Priešas ties vienuolikta valanda! Slėpkitės – į priedangą!
Iš tiesų. Pakėlęs akis priekyje pamačiau kelias palinkusias figūras. Vos bespėjau nukristi už ant žemės gulėjusio betono bloko, kai prasidėjo susišaudymas. Negavęs geresnės vietos, kur pasislėpti, šalia krito ir Bangis.
- Po velniais, iš kur jie čia? Ir dar ne iš tos pusės, - rėkė man į ausį, lyg ir taip mano klausai nebūtų gana išbandymų.
- Nežinau, turbūt jie mus supa – pasąmoningai bandžiau aiškinti.
Truputėlį pasukęs makaulę iškart mačiau naują galimą įvykių aiškinimą:
- Turbūt jie iš vidurio.
Tiesą pasakius, tokia įvykių eiga man buvo gana netikėta, nors tai, kad priešas užėmė vidurį, kaip viena iš galimybių ir sukosi galvoje. Traukdamasis nuo priešo, mažiausiai ko nori, tai sustikti jį priešakyje.
- Iš vidurio? – nustebo, - Bet kaip? – vis dar buvo apstulbęs Bangis. – Ten juk mūsiškiai?
- Buvo, - šaltu veidu, pats nenorėdamas tuo tikėti, ištariau.
- Tai suskiai! – išpyškino Bangis ir šaudė toliau.
Nuo Bangio neatsilikau ir aš. Taikydamasis mačiau, kaip priešų pozicijas pildė nauji kariai. Taip netikėtai užklupti ir be saugaus užnugario, buvome pažeidžiami. Nė nejutau, kaip nevalingai lyg pabaidytas žvėris (buvau tuo metu išsigandęs karys) dirsčiojau tai pirmyn, tai atgal spėliodamas, iš kurios pusės išdygs naujos mirties figūros. Pasilikti čia, kone vidury gatvės, buvo nesaugu. Dairiausi geresnio prieglobsčio.
- Bangi, - bandžiau atitraukti šio dėmesį, - Bangi! – po pirmo nesėkmingo bandymo užrėkiau.
- Ko? – atsakė nepasukęs galvos.
- Liaukis šaudyti, paklausyk! – pagaliau atkreipė dėmesį. – Matai tą sieną kairėje? Bėgam ten.
- Gal išprotėjai? Juk taip pyškina!
- Manai, čia pasilikti yra saugiau?
- Ne, bet... Gerai, tu bėk pirmas – aš pridengsiu.
- Gerai. Kai duosiu ženklą.