- Švokšny! – į šį kreipėsi Domas, - tu su vyrais likite. Kai būsime pasirengę, duosiu ženklą ir tada pajudėsime, o jūs mus pridengsit. Supratai?
Stebint Švokšnio veido išraišką ir judesius, buvo galima suprasti, kad šiam nepatiko idėja pasilikti ir pridengti kitus, bet kadangi turėjo žemesnį laipsnį, tad neliko nieko kito, kaip sutikti.
- Taip, klausau, pridengsime, – nenorėdamas, bet ištarė.
- Nesijaudinkit, mes jūsų nepaliksim. - tapštelėjo per petį, - Su mano ženklu pradedam.
Paskubomis persiskirstę šaudmenimis išsirikiavome palei medžių rąsteliais sutvirtintas sienas. Vos tik Domas davė ženklą (staigiai numojo ranka), visi vorele vienas paskui kitą lindome lauk. Švokšnio būrys, nieko nelaukdami, atidengė ugnį. Nors bėgti buvo netoli, bet priešai netruko mus pastebėti. Supratę, kas vyksta, nieko nelaukdami pradėjo į mus šaudyti. Va dabar tai smagumėlis, kai turi kone šokdamas bėgti. Aš kaip koks kvailys vis dar su savimi tempiausi neutronsvaidį. Be jo juk būtų buvę lengviau bėgti. Kita vertus, gal lėčiau bėgdamas nespėsiu pasimaišyti prieš mane zvimbiančių kulkų kelyje? Vėl ta kvaila statistika, nesupaisysi jos. Priekyje kažkurį mūsiškių paskirto galingas sprogimas. Valys priklaupė šalia nelaimėlio, o pribėgęs šalia kritau ir aš. Iškart pažinau sudarkytą ir kruviną Stepo kūną, neišraiškingu šaltu veidu.
- Kaip jis? – klausiu išbalusiu veidu.
- Negyvas, - gana ramiu balsu ištarė Valys pakreipęs galvą į mane ir žiūrėdamas stiklinėmis akimis.
„Koks siaubas“ – pamaniau, viskas vyko taip staigiai ir netikėtai, atrodo, kad ką tik jis bėgo, o štai Stepo jau nėra tarp mūsų. Bent jo mirtis buvo greita ir neskausminga, nereikės jam daugiau kęsti šios pragaro.
- Judinkis, eime, - kildamas kėlė mane už pažasties Valys. – Negalime jam padėti.
Nuskubėjau paskui, nes nenorėjau pasilikti gauti kulkos ir atgulti šalia. Tada viskas baigtųsi – pagaliau ramybė ir poilsis! Ne, nenoriu taip baigti, ne dabar. Bėgdamas mačiau, kaip be Stepo, pakirstas kulkos, žuvo dar vienas vyras, bet jo nepažinojau.
Nors pasiekėme griuvėsius saugiai, bet priešas nesiruošė mus palikti  ramybėje ir stipriai šaudė mūsų pusėn. Kas kaip sumanydami užsiiminėjom pozicijas ir atsišaudėme. Dabar Švokšnio eilė. Domui davus ženklą jis su vyrais pajudėjo, o likusieji pridengėme juos ugnimi. Nors žuvusiųjų šiame „estafetės“ bėgime pavyko išvengti, bet vienam Švokšnio vyrų kliuvo į koją, tad šis likusią kelio dalį turėjo įveikti pastrimpomis.
- Juk sakiau, kad jūsų nepaliksime, - tarsi sveikindamas išspaudė šypsnį Domas ką tik atvykusiam Švokšniui.
- Žinojau. Tavimi galima pasitikėti, - atsakė draugiškai, - Kokie planai toliau?
- Manau, turime trauktis į griuvėsių gilumą. Iš ten pridengsime centrą, o jei reikės, trauksimės gilyn.
- Įdomu, kokia padėtis centre?
- Nežinau, bet manau, greitai tą išsiaiškinsime.
Baigęs pokalbį su Švokšniu, Domas kreipėsi į kitus:
- Klausykit, vyrai. Negalime čia užsibūti – traukiamės į griuvėsių gilumą. Ten priešui bus sunkiau panaudoti savo sunkiuosius ginklus.
Šis sprendimas, nors ir buvo logiškas, nes turėsime geresnę priedangą, bet veltis į artimąją kovą griuvėsiuose su priešo gyvąja jėga manau daugelis nedegė noru. Per mažai akių žmogui duota, kad spėtum tokiu tokiu metu viską sužiūrėti, bet įsakymas yra įsakymas: gavai ir vykdyk. Paleidę paskutines salves į mūsų apkasuose šeimininkaujantį priešą palikome pozicijas ir patraukėme į griuvėsių gilumą. Kol kas čia ramu, tačiau iš visų pusių aidėjo šūvio garsai. Griuvėsiuose gynybinių pozicijų nebuvome įrengę. Jie skyrė kairįjį sparną nuo centro, o priešakinės griuvėsių prieigos buvo gerai užminuotos, tad norėdamas čia patekti, priešas turės prasibrauti pro mus jėga, arba sugalvoti kitų niekšybių kaip mus apeiti.