Jis slenka iš paskos, kaip rūškanas šešėlis,
Kaip pilkas pėdsekys ar svetimas šuva.
Slogias mintis, tarsi drumzles sukėlęs,
Tau sušnabžda ausin – matai, aš vėlei čia.

Ir kaip nebus, kai ne žvaigždutėm lyja,
Ir bumbsi ausyse ne sodo obuoliai,
Per daug dažnai nelaimių žinios skrieja –
Nukrito, sudegė, paliko kankiniais.

Suspaudi lūpas, ką gi pasakyti,
Kai bado pirštais sąžinė rūsti –
Tau vis žiedai, žalia žolė, gėlytės,
O žūvančio pasaulio negirdi!

Girdžiu.
Jau metų daug, bet dar nesu apkurtęs,
Nors širdyje jaučiu, kažkas ten negerai –
Krūtinėje viena, o negandų per šimtas,
Kur jas besutalpint ir pats nebežinai.

Tiktai nakties šešėliai lenkiasi prieš rytą,
Nauja diena vėl atneša jėgų.
Nupurtai nerimą ir šypsena pražysta,
Kaip spindulys tarp žydinčių gėlių.

................................................

Eini žeme, semies iš josios ryžto
Žiedais pakilt po kiekvienos žiemos.
Jei juodas nerimas ledu širdin sugrįžta –
Sušildai ją posmu naujos dainos.