Kas atėmė kalbą? Ne skambesį žodžių -
Jų turinio tiesą ir tikrąją vertę?
Šeimyna, gentis menko gyvastį drožia,
Kai tyčiojas jį į purvyną pamerkę.

Kai tenka nustėrti, kaip elgiasi savas -
Juk auką kankina tik mirtinas priešas.
Nieks nebaudžia sukčiaus, kurs valią įgavo,
Ne marškinius - viltį nuo sielos nuplėšęs.

Užgieda tauta savo puikiąją giesmę,
O rodos, kad žodžių giesmės nesupranta:
Kas dieną, kas naktį šunybių truks krėsti
Ir spjaudys į ištiestą elgetos ranką.

Vadinos draugais. Spaudė špygą kišenėj.
Kai išvertė švarką, vadinasi ponais.
Jie gviešiasi visko - tiek aukso, tiek žemės,
Nespringsta melu suneštais milijonais.

Meldžiuos, kad nepultų prisnūdę grobuonys,
Kuriuos išmaitino kaimyninės gentys,
Nes trūksta jėgų jau kariauti dėl duonos
Ir jau abejoju, ar verta gyventi?

Kaip džiaugtis vaikais? Jų nereikia Tėvynei -
Kiek brolių trečiųjų už jūrų ir marių?!
Atodūsis spaudžia sugeltą krūtinę,
Nes žodžiai šventi tik garsais pasidarė.