Poezija griuvėsiuose
buvo žvarbu
už dulkėmis trimačių durų ir langų
tik viduj
laikas tykiai risnodamas ėjo
sėdom ant jo balno
pranykstant švelniame
kanopų bildėjime
slinko šilkinės vidurdienio vėžios,
seno namo tinkas byrėjo
į mūsų išbalusias saujas,
tirštą Valkirijų kraują
dunksėdamas
nebyliom aimanom
pasakos liūdną pabaigą
naują
trūko tik sentimentalaus prancūziško parako
liepsna būtų kiaurai išpleškinus
paslaptis saugančius
mūro skliautus
akimirka
liejo ir plovė
visas prigludusias beores mintis
nebesitikėjom nieko
ir ar galėjom
dylant mėnesienai
tu žvelgei į mane Frėjos akimis
o aš rinkau pasiklydusias raides
į vieną švytintį ritinį,
skaitei per užmerktas akis
tekstas tvino
kol galvos viršų užliejo
ramybė