Rūpintojėliui

Varguoli valstieti, darbais nukryžiuotas,
Sakyk, kas išlygins tau rūpesčio raukšlę?
Į kepalus traukiasi ariamas plotas.
Sėslus tavo būdas. Kaip laimę pagausi?

Gal tu koks keistuolis, kurs vertina plutą
Labiau, negu balto pyrago minkštimą?
Vagoj kaip bažnyčioj pagarbiai suklupęs
Paglostai it gyvą ir smėlį, ir šlyną.

Palaistysi prakaitu beriamą sėklą,
Akuotai per sausrą kad dangų kutentų.
Bešaknį likimas ir vėto, ir mėto,
O tu juk šaknyjiesi  siela, ir rankom.

Žiūriu į nuvargusio eigastį lėtą -
Lyg vienas tu neštumei dešimtį kryžių.
Išmokyk mane ir mylėt, ir tikėti,
Nes tu dėl šios žemės viskam pasiryžęs.

Atodūsis viską pasako be žodžių.
Šeimyna kiek kartų svetur nukraujavo!
Patapo vaikai ir siuvėjais, ir puodžiais,
Nes blauzdos per skystos tęst misiją tavo.
Nijolena