Likimā taurė
Mana brungiem klases draugam
Tų joninių rytų saulālā
Prā pilālās kalnų tekėjā.
Nā jo un jaunystēs sparnų
Išlakstiam un vėjų keturių.
Palikām mes rūmuos mākyklās
Klases pilnas svajų ataities,
Taures pasjėmį savą likimą
Jas pildiam plakimu širdies.
Pikiasdešimčiai metų praė`jus,
Iš visų Letuvos pakraščių
Mes sulė`kį velek šičia kartu,
Iškada, deja, ne visi jau...
Keliāvām mes kožnas kelālius
Savus nelingvus,nelingvus
Ir nėra mum visai sarmata,
Viens kitam in akis padabot.
Mūsų duona juoda auginta,
Plačian pasaulin vēsta vaikai,
Akeanų platybēs matuota
Ir žiamēs gimtosias laukai.
Mūsų runkam tekėjā srautai
Vertybių, deja, ne visad savų
Ir upeliai metālā sustīngā
Pavirtį stāvylų vaizdu.
Dā taurēs nepīlnās, tikrai.
Dā gi yra mum kas nuveikt.
Palīkā brungiausiās minũtēs,-
Kų žinai, kadu teks kam išeit.
Pakelkim tad taures likimą
Kad ānās dā sũvediā mus,
Tikėkim, kad jas da susdaušme
Ir pā daugel prasmingų dẽnų.