Vėl dega
Žodžiai,
Nuoskaudas įveikę, –
Nuo kirčių nesuskeldėjo širdis!
Tikėjau godžiai
(Reikia ar nereikia?!),
Kad meilė nenumiršta. Kaip viltis...

Apaugus
Sielai
Nuodėmingu kūnu,
Pravirksta jau įžeminta dvasia.
Bet vienąkart –
Pavasarį tai būna! –
Vėl suliepsnoja meilė mumyse.

Nors Leta
Įveikta,
Bet atmintis gyvuoja,
Ir Viešpats vardas nenuplautas dar.
Plazdena meilė –
Nerami ugnis gyvoji –
Iš amžinybės, vakar ir dabar.