Kai artinas ruduo

Kai artinas ruduo daraisi lyg bejėgis -
Žinai, neleis tau niekas bėgt atgal
Į vasarą, į kvapnų liepos glėbį,
Jos vakarų akimirkas sugert.

Tuštės laukai ir vis dažniau per pievas
Nuslinks ne lengvas saulės spindulys,
Bet voros debesų, kurių kiekvienas
Šaltu lietum, kaip priekaištu tau lis.

Kodėl kodėl širdin sau neįrėžei
Dienų karštų, kaip pameni, tada,
Kada jaunystės pirmą taurę kėlei,
O buvo ji stebuklų kupina?

Tada manei, kad amžinai keliausi
Su šienapjūte, Joninių naktim,
Ir net neįtarei, kad saldžiai apsigausi
Čia pat užgęstančia, tuščia viltim.

Kai artinas ruduo ir gelsta klevo lapai
Dar netiki, kad greit jie degs ugnim
Nuo bučinio šalnos, kuri kažkur jau slepias,
Tik dieną kitą žaidžia su manim.
skroblas