Netikėk. Kas pasakė, kad rudenį meilė negimsta?
Paukščiai išskrenda tolin ir kanda baltoji šalna.
Viskas keičiasi, širdys pagavusios snaudusį virsmą
Saulėn kelia jausmus. Pasakyk, argi to ne gana?

Nurimęs kvėpavimas prišaukia žydėjimui tylą.
Aušta švytintis  rytas, pasitinkam dviese, kartu.
Žodžiai nieko nesako, erdvėj išblaškyti pakyla,
Kalba akys tiktai, nepabūgę pirmųjų šalnų.

Po ugningos nakties, po kilimo į mirgantį dangų,
Susipina šviesos, nardo mano vingiuotam kely.
–Tu tik mano, tik mano... – žodžiai vėlei man skamba brangūs,
Prisiglaudus tamsa vėl šviesėdama plečias many.

Netikėk, kai tau sako, kad rudenį meilė negimsta.
Laikas šitoks bejėgis. Kaip vynas, nuo metų tik sirpsta.